VALSTYBINIS KERNAVĖS KULTŪRINIS REZERVATAS
(KERNAVĖS ARCHEOLOGINĖ VIETOVĖ)

 
English Versija neigaliems
Paieška
Naujienlaiškis
Direkcija » REZERVATAS
2016-08-04
Rezervato ir muziejaus lankytojų apklausa

2017-09-06
Lietuvos muziejų kultūrinio svetingumo programa moksleiviams

2017-07-10
Virtuali paroda, skirta Piliakalnių metams paminėti

2017-02-02
Juozas Šiaučiūnas – gyventa Kernavei ir Lietuvai

 
REZERVATAS 2014-07-08
 

Rezervato teritorija (194,4 ha)

 

Valstybinį Kernavės kultūrinį rezervatą sudaro:

- rezervato teritorija (194,4 ha) su joje esančiais kultūros paveldo objektais (vertybėmis),

- specializuotas Kernavės archeologinės vietovės muziejus su rinkiniais ir ekspozicija. Muziejaus rinkiniuose saugoma virš  20 tūkst. radinių, sukauptų ilgamečių archeologinių tyrimų metu.


Į teritoriją patenka visas Pajautos slėnis su šalia stūksančiais penkiais piliakalniais bei dalis viršutinės Neries terasos, kurioje išsidėstęs šiandieninis Kernavės miestelis. Kernavės archeologinė vietovė – daugiasluoksnis priešistorinių vertybių kompleksas, gamtinių procesų (pasitraukusių ledynų) ir ilgalaikės žmogaus veiklos palikimas. Nuo 1979 m. vykstančių sistemingų archeologinių tyrimų dėka yra žinoma, kad pirmieji gyventojai teritorijoje įsikūrė dar 9-8 tūkstm. pr. Kr. Natūralus gamtinis kraštovaizdis žmogaus dalinai buvo keičiamas pritaikant jį patogesnei gyvensenai bei gynybiniams poreikiams tenkinti. Išlikę nepažeisti ar mažai pažeisti įvairių laikotarpių priešistorinių gyvenviečių kultūriniai sluoksniai ir laidojimo paminklai aprėpia visas epochas nuo ankstyvojo epipaleolito iki ankstyvųjų viduramžių. Jau pirmaisiais amžiais po Kristaus Pajautos slėnyje formavosi stambios gyvenvietės, o 13 a. Kernavė tampa feodaliniu amatininkų ir pirklių miestu, kurio gynybinis branduolys buvo piliakalniuose. Tyrimai parodė, kad Aukuro kalno piliakalnyje buvo kunigaikščio dvarvietė, Mindaugo sosto, Lizdeikos, Kriveikiškio, Pilies kalno piliakalniai – tai priešpiliai, saugoję kunigaikščio pilį ir miestą.
Paskutinio ledynmečio suformuotas reljefas, vaizdingas Neries upės slėnis, žmogiškosios veiklos autentiški pėdsakai, penkių piliakalnių gynybinė sistema – tai integralaus, istoriškai susiklosčiusio ir mažai pakitusio iki šių dienų istorinio kraštovaizdžio pavyzdys.
 
Kultūrinio rezervato teritorijoje saugomas visas kultūros paveldo objektų kompleksas, kuriame šiuo metu žinoma ir Kultūros vertybių registre įregistruota Kernavės archeologinė vietovė (apima rezervatą ir rezervato buferinės apsaugos zonos dalį: teritorijos ribų planas - 1 lapas; 2 lapas) ir 19 archeologinių, architektūrinių kultūros paveldo objektų:

6. Kernavės senojo miesto vieta II (XV-XVIII a.) (apima dalį rezervato ir buferinės apsaugos zonos: teritorijos ribų planas)
 
 
Rezervato buferinės apsaugos zona (2554,2 ha) 

Rezervato buferinės apsaugos zona nustatyta, siekiant kultūrinio rezervato teritoriją su joje esančiais paveldo objektais (vertybėmis) izoliuoti nuo neigiamo veiklos poveikio ir užtikrinti bendrąją ekologinę kultūrinio kraštovaizdžio pusiausvyrą. Buferinės apsaugos zona skirstoma į du skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonius.
Fizinės apsaugos pozonis (118,3 ha) - šiai zonai priskirta teritorija, besiribojanti su rezervatu, ir esančių rezervate sodybų namų valdos. Šioje zonoje leidžiama ūkinė veikla, tačiau ji ribojama, derinant ją su archeologijos vertybių sauga ir gamtinės aplinkos globa.
Vizualinės (regimosios) apsaugos pozonis (2336,9 ha) - ši zona suformuota aplink rezervatą ir apsaugos nuo fizinio poveikio zoną tam, kad būtų išsaugota istoriškai susiklosčiusi urbanistinė ir gamtinė aplinka. Vizualinės apsaugos zonoje privaloma ūkininkauti ir vykdyti statybas taip, kad antropogeninės veiklos rezultatai neturėtų neigiamos įtakos archeologijos, istorijos ir kultūros vertybėms bei istoriniam vietovės kraštovaizdžiui. Į šią zoną patenka ir visas Kernavės miestelis.
 

Į rezervato buferinės apsaugos zoną patenka šie Kultūros vertybių registre registruoti objektai:

 

1. Kernavės pilkapynas (I t-mečio po Kr. pab. – II t-mečio pr.).

 

2. Kernavės pilkapynas II (I t-mečio po Kr. pab. – II t-mečio pr.).

 

3. Mitkiškių senkapis su griautiniais ir degintiniais kapais.

 

4. Latvių, Mitkiškių piliakalnis, vad. Pilies kalnu (I t-metis – II t-mečio pr.).

 

5. Mitkiškių senovės gyvenvietė (I t-metis).

 

6. Mitkiškių akmuo su „Kristaus, Marijos ir avinėlio pėdomis“.

 

7. Mokykla (1929 m.).

 

8. "Žuvusiems dėl Tėvynės" monumentalus kryžius.

 

9. Knygnešio Karolio Baužio kapas.